Nežinojau, kas yra Trevor Noah, tik vis sušmėžuodavo puikūs knygos vertinimai. Kai perskaičiau, kad jis – komikas, o knyga – apie jo vaikystę ir paauglystę, gyvenant PAR, pagalvojau pamėginti. Šiek tiek buvo baimių, kad humoras užgoš knygos esmę, tad labai apsidžiaugiau, kad radau išties išlaikytą balansą. Turiu įtarimą, kad originalo kalba skaitant galėjo būti juokingiau, bet ir lietuviškas vertimas netrukdė įsitraukti ir nesyk šyptelti.
Kuo ypatinga T. Noah istorija? Knygos autoriaus tėvas – baltaodis, o mama – juodaodė. Tuomet, kai jis gimė, tai buvo visiškai nepriimtina Pietų Afrikos Respublikoje. Todėl tai kėlė sunkumų ne tik bendraujant su tėvu, bet ir kasdienybėje, kai aplinkiniai nežinodavo, kaip vertinti Trevorą: kaip baltaodį, spalvotąjį ar juodaodį. Kai kada ir pats Trevoras nežinodavo, kam save priskirti, o priskirti kokiai nors grupei buvo svarbu tam, kad išgyventų. Šalia savo šeimos istorijos, autorius trumpai skyrių pradžioje paminėdavo faktų, susijusių su tuometine politine ir visuomenės situacija, apartheidą, rasizmą, santykius tarp baltųjų ir juodaodžių, taip pat – ir juodaodžių tarpusavio bendravimą, tradicijas ir įsitikinimus. Tačiau tai nebūdavo sausa informacija, labiau pateikti kaip argumentai vieniems ar kitiems įvykiams paaiškinti ar suvokti bendrą kontekstą. Tad galima ne tik pasinerti į Trevoro šeimos gyvenimą, bet ir daugiau sužinoti apie rečiau aptarinėjamus įvykius, praplėsti akiratį (beje, kiek į šoną nukrypsiu, bet kaip tik šiemet teko bendrauti su moksleiviu, kuris kritikavo tai, kad mokykloje itin mažai dėmesio skiriama ne Europos istorijai).
Trevoro vaikystė ir paauglystė buvo nelengva. Jis vis turėjo bandyti prisitaikyti prie kurios nors grupės, nors vis jautėsi dėl savo maišytos rasės iki galo neprisišliejantis nei prie vienų, nei prie kitų, nors labiau jautėsi juodaodis. Buvo skurdo, smurto, neteisybės, rizikos rimtai įsitraukti į nusikalstamą pasaulį. Nors nevengė humoro, kuris tarsi nuimdavo kai kuriems siužetiniams įvykiams emocinį krūvį, tačiau skaitant galima buvo suprasti, kad išgyventi ir išlaikyti savo vidinius tikslus, kartais ir nuslįstant ties labai pavojinga riba, turėjo prireikti jėgų ir sumanumo. Nors ir pats nevengė pripažinti, kad buvo komplikuotas vaikas, prikrėtęs visokiausių eibių, o paauglystėje daug energijos skyrė įvairiems nelegaliems (nors tuo metu tai neatrodė nelegalu ar kažkaip ypatingai pavojinga) pinigų prasimanymo būdams. Kai kurie būdai netgi visai pažįstami ir mums, nes tikriausiai yra mažai mano kartos žmonių Lietuvoje, kurie neturėjo bent vieno kompaktinio disko, pirkto vietiniame turguje/kioske, nesusimąstant, kad tai – piratinė kopija. Net ir žurnalas buvo, kuris už surinktus lipdukus dovanodavo piratinius užsienio atlikėjų kompaktinius diskus, šitas man iki šiol nesuvokiama, nes ten jau buvo kokie 2005-2006… O Trevoras tokius kompaktus pats įrašinėdavo ir pardavinėdavo, jau nekalbant apie įvairias paskolas su didelėmis palūkanomis, įvairius neaiškios kilmės daiktų pirkimus-pardavimus, didžėjavimus neaiškiuose vakarėliuose ir kt. Dabar galvoju, kad trūko šiogyvenimo laikotarpio mamos požiūrio į tai, ką sūnus daro. Kadangi mama buvo ta, kuri labai nenorėjo, kad Trevoras veltųsi į tai, dėl ko jis taptų vienu iš nuolat kalėjimus lankančių vietinių, tai būtų buvę įdomu išgirsti, kaip ji vertino jo pinigus, netgi neišlindo tai, kad ji būtų kaip nors prašiusi iš jo pinigų, kad padengtų namų išlaidas ar kt., kas visai būtų buvę suprantama. Kita vertus, jo mama buvo itin savarankiška pinigų atžvilgiu, tai gal todėl ir paliko likimo valioje Trevoro uždarbį bei jo, kaip pats ir nusakė, besaikį išlaidavimą.
Kiekvieno vaiko ašimi tampa tėvai (jei tik gyvi ir gyvena kartu su vaiku). Šiuo atveju ta ašimi tapo mama, nes dėl tuometinių politinių reikalų su tėvu Trevoras negalėjo bendrauti. Trevoro mama – ne iš kelmo spirta, atkakli moteris. Skaičiau skaitytojų atsiliepimus apie tai, kad nepaisant to, kaip gražiai Trevoras apie ją rašė, pateisino jos kai kuriuos poelgius, ne vienam skaitytojui ji buvo antipatiška. Mano pačios santykis dvejopas. Viena vertus, kai ką buvo galima pateisinti aplinkos poveikiu, tradicijomis, tačiau labiausiai nesuprantamas momentas buvo susijęs su Trevoro patėviu. Buvo sunkiau suprasti, kaip moteris, tiek metų buvusi tvirta ir savarankiška, nusprendusi, kad nori vaiko, nepaisant galimų grėsmių dėl maišytos rasės (kas šiaip jau irgi neatsakinga, bet apsukrumu ji pasižymėjo ne mažesniu nei vėliau pats Trevoras, tai dar sakykim tvarkoj…), padariusi tai, ko pasiekdavo tik viena kita juodaodė (pavyzdžiui, įsidarbino ten, kur iki tol priimdavo tik baltaodes), galiausiai taip sunkiai ėmė priimti sprendimus dėl santykių su vyru, kuriuose kilo pavojus ir jai, ir jos vaikams. Atrodo, lyg per naktį sugriuvo visi jos įsitikinimai, visas noras maištauti prieš nusistovėjusias taisykles. Jei ji nebūtų buvusi iki tol pateikiama kaip itin tvirto požiūrio ir ne iš kelmo spirta moteris, jos negebėjimas pasitraukti nuo smurtautojo būtų buvęs lengviau suprantamas. Paskutinis skyrius buvo man emociškai sunkiausias, gal kad pažįstamų momentų radau,o gal kad tiesiog tai yra komplikuota tema, kuri visad iš šalies atrodo paprastesnė nei žmogui, kuris tuo metu yra tuose santykiuose.
T. Noah memuarai gal ir nebuvo tokie, kurie skaitytųsi itin greitai, vietomis atrodė ištempta, tad ne veltui ir viena kita knyga į tarpus buvo įterpta (nors gal ir pati, norėdama viską aprėpti, nes žinau,kad tuoj vėl užmesti knygas turėsiu, mėtausi tarp krūvos pradėtų knygų), tačiau bendrai – paliko gerą įspūdį. Būna memuarų, kurie neaišku kodėl parašyti. Būna autobiografijų, kuriose tik sausai dėstomi faktai arba yra manipuliuojama emocijomis. Tačiau skaitydama T. Noah knygą jaučiau turtingą pasakojimą, kuris yra įdomus, be jokių nereikalingų įtikinėjimų „štai koks sunkus buvo mano gyvenimas“ ar „gailėkite manęs“.
Mano knygų pasaulis 